Hostelių patirtis: 5 priežastys apsistoti

Vasaros pradžioje, pora savaičių keliavau po Italiją, kurioje pirmą kartą išbandžiau gyvenimą hosteliuose. Prisipažinsiu, kad iki tol buvau gana skeptiška, maniau, kad ten renkasi prasta kompanija ir nebus jokio poilsio, privatumo. Tačiau, labai norėjau pavažinėti po Italiją, o kasdien nakvoti viešbučiuose, tikrai nebūčiau galėjusi sau leisti. Todėl per daug negalvodama, sutikau pagyventi hosteliuose.

Kas yra hosteliai? Dažniausiai, hosteliuose jūs dalinatės kambariu su kitais, jums visai nepažįstamais žmonėmis, taip apibendrintai galėčiau paaiškinti, kas yra hosteliai. Gyvendama juose, patyriau labai daug įspūdžių ir susipažinau su daug skirtingų žmonių, todėl turiu net keletą įdomių istorijų. Tačiau, būtent šiame įraše, pasidalinsiu penkiomis priežastimis, kodėl verta bent karta pabandyti apsistoti hosteliuose:

Visų pirma – kaina. Gyvendami hosteliuose jus galėsite sau leisti keliauti ilgiau, o jei laikas vis tik ribotas, galėsite daugiau pinigų išleisti kitoms pramogoms, maistui ar tiesiog pasitaupyti. Naktis Italijos hosteliuose kainuoja apie 20 eurų žmogui, o viešbučiuose, geriausiu atveju, dvigubai daugiau. Žinoma, yra ir pigių viešbučių, tačiau dažnai jie bus prastame rajone arba toli nuo centro, o hostelis gali būti įsikūręs ir visai šalia centro, bet jo kaina bus daug žemesnė.

Gražiausias hostelis – Veronoje.

Kasdienės išlaidos. Galite rinktis hostelius, kuriuose yra virtuvė ir gamintis sau pusryčius ar vakarienę. Keliaudama po Italija, aš, žinoma, kad išbandžiau jų picas ir makaronus, tačiau jei kasdien būčiau mieste valgiusi visus dienos patiekalus… Na, tikriausiai būčiau išleidusi kelis kart daugiau nei dabar. Jei turėjau galimybę kažką gamintis hostelyje – tuo tikrai pasinaudodavau. Dažnai, po įtemptos dienos. grįžę, išsivirdavome makaronų, o pusryčiams, užsitepdavome sumuštinių, išsivirdavome kavos ar arbatos. Beje, dalyje hostelių į kainą jau yra įskaičiuoti pusryčiai, o tai jau jums sutaupo ne tik laiko, bet ir maždaug 5-10 eurų kasdien.

Bendros erdvės Veronos hostelyje.

Žmonės. Hosteliuose galima sutikti labai daug įdomių žmonių iš viso pasaulio. Hostelius jie renkasi dėl tos pačios priežasties, kaip ir jūs – dėl kainos. Didžioji dalis žmonių, kuriuos sutikau hosteliuose, buvo jauni keliautojai, kurie nori pamatyti kuo daugiau, tačiau neturi tam pinigų. Sutikau porą brazilų, kuriems mano rekomenduoti pigūs hosteliai pasirodė per brangus ir tai suprantama, nes jie iš neturtingos šalies, o jų tikslas – visa Europa.

Visi hosteliuose apsistoję žmonės labai daug keliauja, visą dieną jie tyrinėja miestą, lanko muziejus, susipažįsta su nauja kultūra. Po įtemptos ir įspūdžiu kupinos dienos, dauguma jų tiesiog eina miegoti ir tikrai nekelia jokio triukšmo bendroje erdvėje. Beje, daug sutiktų keliautojų keliauja vieni, todėl tikrai valandų valandas nesišnekučiuoja su draugais. Dažnai geresni hosteliai turi atskiras bendras erdves, kuriuos yra skirtoms vakaronėms. Veronoje hostelis netgi turėjo savo terasą.

Terasa Veronos hostelyje.

Dažnai hosteliai savo patogumais nei kiek nesiskiria nuo viešbučių. Tikrai yra hostelių, kurie yra nauji, suremontuoti, turintys naujus baldus ir geras virtuves bei bendras erdves. Tiesiog jų savininkai pasirenką tokį žmonių apgyvendinimo būdą ir taip lankytojams gali siūlyti žemesnes kainas.

Įvairovė. Kiekvienas hostelis – lyg atskira respublika. Nei viena diena tikrai nebus tokia kaip praėjusi, nes ten sutiksite vis skirtingus žmones ir pakliūsite į skirtingas aplinkas. Pavyzdžiui, Milane aplinka buvo tikrai prastoka, man maudantis duše iškrito dušo kabinos durys – manau, kad to užtenka susidaryti spalvinga vaizdą apie sąlygas. Na, o Veronos hostelis net privačią terasą turėjo. Su tokiais kontrastai susidūriau, nes mano vieninteliai kriterijai buvo maža kaina ir atstumas iki centro. Geriau paieškojus galima visada gyventi vien moderniuose, naujuose hosteliuose ir tai vis tiek bus pigiau nei naktis viešbutyje.

Nedidukas valgomasis Pizos hostelyje.

Beje, Venecijoje ir Pizoje gyvenau hosteliuose, kuriuose turėjome savo atskirus kambarius. Skirtumas nuo viešbučio tik tas, kad teko dalintis vonios kambariu ir virtuve su kitais gyventojais. Tačiau Pizoje bendroje virtuvėje buvo pridėta labai daug maisto, kuriuo galėjo mėgautis visi svečiai. Taip pat buvo pateiktas platus arbatų ir kavų asortimentas, šaldytuve buvo sūrių, alyvuogių, sulčių. Buvo galima naudotis visais virtuviniais įrankiais ir virtis maistą. O vonioje niekada nebuvo eilių, nes hostelis turėjo tik kelis kambarius.

Pizos hostelyje prie virtuvės buvo ir nedidelis valgomasis. Ne gana to, kieme buvo keli staliukai su kėdėmis. Gaila, kad ten praleidau tik vieną naktį, bet tikrai buvau sužavėta viskuo, o ypač nemokamo maisto kiekiu. Tokius produktus, kaip mažų sulčių pakeliai ar supakuoti pyragėliai, galima pasiimti ir užkandžiauti tyrinėjant miestą.

Maisto kampelis Pizoje.
Virtuvė Pizoje.

Venecijoje nemokamo maisto nebuvo, bet gyvenome prie pat jūros. Hostelis buvo įsikūręs tarp senų namelių, todėl jautėsi autentiška aplinka. Antrame aukšte buvo nedidelė terasa su vaizdu į kitus gyvenamųjų namelių stogus ir jūros ošimo garsu. Keli kambariai buvo su vaizdu į mažą uostą prie jūros.

Vaizdas pro langą Venecijoje. Kambarys buvo draugų ispanų.

Tame pačiame hostelyje gyveno ispanų pora, su kuria susipažinome ir pasiūlėme prisijungti plaukti gondola ir taip sutaupėme nemažai pinigų. Išsinuomoti gondolą pusei valandos kainuoja 80 eurų už valtį, o joje puikiai telpa 4-6 žmonės. Taigi pasikvietę ispanų porą už pasiplaukiojimą mokėjome dvigubai mažiau.

Kairėje hostelis Milane, o dešinėje – Florencijoje.

Kultūros. Neįtikėtina su kiek daug skirtingų kultūrų kasdien susidursite hosteliuose. Florencijoje buvau apsistojusi hostelyje, kuris priklauso kinų šeimai. Savininkai visiškai nekalba angliškai, beveik visi ten apsistoję žmonės buvo iš Azijos, na, o ir aplinka buvo kiniško stiliaus (tvarka ir taupumas). Dienomis buvau Florencijoje, o grįžus nakvoti, atrodydavo, kad esu Kinijoje. Savininkas buvo toks tradicinis kinas – labai taupus, bet itin kruopštus ir tvarkingas. Visą laiką matydavau jį tvarkantis ar šveičiant vonios kambarį. Beje, angliškai jis nesuprato nei vieno žodžio, bet bendraudami per google translate vieni kitą puikiai suprasdavome. Kasdien kinas siūlydavo vaišintis nemokamais saldainiais bei naudotis geriamo vandens aparatu, kurio mums nepasiūlė nei vienas hostelis.

Buvome įpratę, kad hosteliuose yra užrakinama spintelė daiktams susidėti, o ten to nebuvo, todėl tik paklausus ar kažkur galima užrakinti daiktus, jis patraukė paprastą nerakinamą spintelę nuo mūsų lovos, ją nunešė ir iš kito kambario paėmė didelę, seną, medinę spintelę, kuri užsirakina. Taigi galima suprasti kokia aplinka.

Su brazilais (dešiniame kampe ir vienas stovintis) ir dviem korėjiečiais, kurie mokėsi Vilniaus universitete.

Susidraugavome su vienišu keliautoju iš Korėjos, kuriam virš 40, bet jis neturi šeimos todėl keliauja vienas. Papasakojo apie gyvenimą Pietų Korėjoje, apie darbo sąlygas, maistą ir kultūrą. Dar sutikome du korejiečius, kurie pagal Erasmus programą mokėsi Vilniaus universitete! Kadangi aš pati esu baigusi šį universitetą, turėjome daug bendros kalbos. Taigi gyvenimas hosteliuose tikrai labai spalvingas!

PS. Visus hostelius rezervavau per bookings.com.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *